Šešios akys į vieną, dvi į kas antrą, dvi į kas trečia, kas ketvirtą... Skaičiuojamos akys virsta eilėmis, eilės jungiasi viena prie kitos, sudarydamos geometrinę figūrą - sferą. Kitas skaičius akių, kitas skaičius eilių - gaunu elipsoidą.
Iš tikrųjų, aš tik truputį pamišusi dėl sistemos ir simetrijos. Ta sfera yra paprasčiausia žaislo galva, elipsoidas - kūnas, o nerti cilindrai - kojos ir rankos. Jokios magijos. Sausas, tikslias figūras sujungus į vieną, stebuklai prasideda mintyse. Padarėlis įgauna istoriją, tikslą, galias. Kuo labiau tiki, tuo didesni stebuklai įvyksta.
Ne per seniausiai nėriau avį iš labai gražių kudlotų siūlų. Jų turėjau nedaug, todėl dalys gavosi per mažos. Pasilikau jas tokiai progai, kuri kaip tik dabar ir atėjo - nerti neplanuojant. Aišku, bent truputį reikia pagalvoti apie pagrindines dalis.
Six stitches into one, two into every second, two into every third, into every fourth...Counted stitches turn into rows, rows connect to each other forming geometrical shape - sphere. Different number of stitches, different number of rows - I get an ellipsoid. Honestly, I am just a bit mad about system and symmetry. That sphere is simply toy's head, ellipsoid - body, and crocheted cylinders - legs and arms. No magic. When you connect dry, accurate shapes into one, miracles begin in your mind. Little creature gets its story, purpose, powers. The more you believe, the bigger wonders happen.
Not so long ago I crocheted a sheep using very beautiful cuddly yarn. I had not much of that yarn so I got too small parts. I left them for such an occasion like this - to crochet without planning. Certainly, you still have to think a little about the main parts.
Trys burbuliukai turėjo sudaryti ranką iš trijų pirštų. Pats jungimas - užknisantis procesas, užtai rezultatas linksmas. Tiksliau, atrodė linksmas, kol nepridėjau pamatuoti prie kūno...
Three balls had to make a hand of three fingers. Connecting of these is a really annoying process, but the result is funny. Just, it looked funny until I added it to try to the body...
Bandžiau nunerti "normalesnes" rankas. Bet... jos gavosi per daug normalios, todėl ėmiau ir galiausiai prisiuvau tas neproporcingas tripirštes. Akys, ausys, uodega. Jis tikrai juokingai atrodo su savo išskėstom rankom ir kojom. Man primena krentantį laimingą parašiutininką (todėl padariau iškritusį liežuvį) arba ką nors, šokantį tave apkabint. Todėl kol kas vadinu jį Užpuoliku.
I tried to crochet "more normal" arms. But... they came out too normal, therefore I finally sewed those disproportionate triple-fingered ones. Eyes, ears, tail. He really looks funny with his spread arms and legs. He reminds me of a happy falling parachutist (that's why I made that dropped tongue) or someone jumping to give you a hug. So, for now I call him Attacker.
Iš tikrųjų, aš tik truputį pamišusi dėl sistemos ir simetrijos. Ta sfera yra paprasčiausia žaislo galva, elipsoidas - kūnas, o nerti cilindrai - kojos ir rankos. Jokios magijos. Sausas, tikslias figūras sujungus į vieną, stebuklai prasideda mintyse. Padarėlis įgauna istoriją, tikslą, galias. Kuo labiau tiki, tuo didesni stebuklai įvyksta.
Ne per seniausiai nėriau avį iš labai gražių kudlotų siūlų. Jų turėjau nedaug, todėl dalys gavosi per mažos. Pasilikau jas tokiai progai, kuri kaip tik dabar ir atėjo - nerti neplanuojant. Aišku, bent truputį reikia pagalvoti apie pagrindines dalis.
Six stitches into one, two into every second, two into every third, into every fourth...Counted stitches turn into rows, rows connect to each other forming geometrical shape - sphere. Different number of stitches, different number of rows - I get an ellipsoid. Honestly, I am just a bit mad about system and symmetry. That sphere is simply toy's head, ellipsoid - body, and crocheted cylinders - legs and arms. No magic. When you connect dry, accurate shapes into one, miracles begin in your mind. Little creature gets its story, purpose, powers. The more you believe, the bigger wonders happen.
Not so long ago I crocheted a sheep using very beautiful cuddly yarn. I had not much of that yarn so I got too small parts. I left them for such an occasion like this - to crochet without planning. Certainly, you still have to think a little about the main parts.
Trys burbuliukai turėjo sudaryti ranką iš trijų pirštų. Pats jungimas - užknisantis procesas, užtai rezultatas linksmas. Tiksliau, atrodė linksmas, kol nepridėjau pamatuoti prie kūno...
Three balls had to make a hand of three fingers. Connecting of these is a really annoying process, but the result is funny. Just, it looked funny until I added it to try to the body...
Bandžiau nunerti "normalesnes" rankas. Bet... jos gavosi per daug normalios, todėl ėmiau ir galiausiai prisiuvau tas neproporcingas tripirštes. Akys, ausys, uodega. Jis tikrai juokingai atrodo su savo išskėstom rankom ir kojom. Man primena krentantį laimingą parašiutininką (todėl padariau iškritusį liežuvį) arba ką nors, šokantį tave apkabint. Todėl kol kas vadinu jį Užpuoliku.
I tried to crochet "more normal" arms. But... they came out too normal, therefore I finally sewed those disproportionate triple-fingered ones. Eyes, ears, tail. He really looks funny with his spread arms and legs. He reminds me of a happy falling parachutist (that's why I made that dropped tongue) or someone jumping to give you a hug. So, for now I call him Attacker.
nuostabus! puikus šuolis, visai neprieštaraučiau būti tokio Užpuoliko užpulta ;)
ReplyDeleteNeplanuotas, bet nuostabus, nuotaikingas užpuolikas gavosi!
ReplyDelete